Post Detail

Vienija patriotizmas ir pagarba tautos istorijai

Roma Sinkevičiūtė

Dvi savaites praleidę už 3000 kilometrų nuo Lietuvos nutolusioje tremties ženklu pažymėtoje Tiumenės žemėje, prieš mėnesį grįžo jau dvyliktą kartą
organizuotos jaunimo ekspedicijos „Misija Sibiras“ dalyviai. Rugsėjo 3 d. keturi iš šešiolikos ekspedicijos dalyvių atvyko susitikti su prieniečiais.
Viešojoje įstaigoje „Meninė drožyba“ jaunuoliai dalinosi įspūdžiais iš ekspedicijos.

Tai jau antras „Misija Sibiras‘13“ dalyvių apsilankymas VšĮ „Meninė drožyba“. Prieš keletą mėnesių jie atvyko į Prienus sužinoti, kaip geriau, nuvykus į
Sibirą, atlikti savo darbą: judinti apleistus kryžius, o gal palikti juos, kaip yra, kaip statyti naujus, kad jie išsilaikytų kuo ilgiau. O tai geriausiai
galėjo paaiškinti kryždirbiai. Dabar sugrįžo tarsi atsiskaityti, kaip profesionalų patarimai padėjo Sibire. „Buvo labai įdomu susipažinti su jaunimu ir
išklausyti jų mintis, išgirsti apie misijos prasmę, kodėl jie susiruošė ten vykti“, – sakė VšĮ „Meninė drožyba“ direktoriaus pavaduotoja Zita Kuzminskienė,
pristatydama svečius: Matą Kasperavičių, Karolį Kavoliūną, Neringą Aleksonytę, Valerijų Olechmovičių ir Donatą Žvirblį.

Į susitikimą ekspedicijos dalyviai atsivežė daug informatyvios vaizdinės medžiagos, kurioje užfiksuota dviejų savaičių kelionė, darbai, tvarkant kapines,
nuovargio ir poilsio akimirkos bei džiugios, nuovargį atpirkusios akimirkos, sutikus tolimajame Sibire lietuvių tautos žmonių ir nuoširdžių vietinių. Ir
mažą berniuką Slavą, kurio dviratuko ratai buvo nudažyti lietuviškos trispalvės spalvomis.

Atranka į projektą ypač griežta

Vienas iš paramos ir labdaros fondo „Jauniems“ organizuojamo projekto, kurio misiją ekspedicija ir stengiasi puoselėti, tikslų – sutelkti jaunus žmones
mylėti savo istoriją, nepamiršti jos, puoselėti, būti patriotiškus. „Mes tikime, kad jauni žmonės Lietuvoje yra patriotiški, tik reikia surasti pakankamai
būdų ir priemonių, kuriomis jie galėtų tą patriotiškumą išreikšti“, – sakė ekspedicijos dalyvė Neringa.

Vienas iš projekto tikslų – įamžinti, sutvarkyti lietuvių tremtinių kapavietes Sibire. Tai nuo 2006 metų projekto dalyviai ir daro. Taip pat skatinti kartų
dialogą ir tarpusavio supratimą, skatinti jaunus žmones, kol turi galimybę, bendrauti su savo seneliais (juk beveik kiekvienoje šeimoje yra tremties
istorijų), o projekto metu – su Sibire tebegyvenančiais tremtiniais. Projekto dalyviai siekia visuomenei pristatyti, kad Sibiras nėra tik geografinė
teritorija, taškas žemėlapyje.

Kasmet į projektą „Misija Sibiras“ stengiasi patekti labai daug jaunų žmonių, todėl atranka griežta ir itin rimta. Šiemet į pirmąjį atrankos etapą buvo
atsiųsta daugiau nei 600 anketų. Į antrąjį etapą atrinkti 84 jauni žmonės, kurie dalyvavo bandomajame žygyje, tradiciškai vykstančiame vis kitoje Lietuvos
vietoje. Šiais metais – Labanoro girioje. Iš kandidatų grupės buvo suformuota komanda: 16 iš įvairių Lietuvos kampelių ir netgi iš užsienio parvykusių
įvairių profesijų lietuvaičių. „Atrankos kriterijų gerai nežino ir patys dalyviai, bet vieni svarbiausių – patriotiškumo suvokimas, domėjimasis istorija ir
noras ne tik vykti į ekspediciją, bet ir grįžus visus metus skleisti projekto žinią“, – pasakojo Neringa.

Liepos 17-ąją iš Vilniaus geležinkelio stoties 16 žmonių komanda traukiniu vyko iki Maskvos, vėliau persėdo į lėktuvą, kuris nuskraidino misijos dalyvius į
Tiumenę.

Į vieną seniausių Vakarų Sibiro miestų ir jo apylinkes pokario represijos nubloškė beveik šimtą lietuvių šeimų. Paskutinį kartą Lietuvių ekspedicija
Tiumenėje lankėsi prieš daugiau nei dešimtmetį. Sibiro taigą vasaromis alinantys gaisrai, karščiai, audros naikina paskutinius tremties ženklus, todėl
galima įsivaizduoti, kokia sparta nyksta nelankomos tremtinių amžino poilsio vietos. Sakoma, jog lietuvių kapinės išliko tik taigos gūdumoje, pamiškėse.

Vietiniams paliko didelį įspūdį

Šešiolika ekspedicijos komandos narių Rusijos Federacijos Tiumenės srityje praleido lygiai dvi savaites. Jie vežėsi didelį pačių ekspedicijos dalyvių
rankomis tapytą paveikslą, kurį padovanojo Aksarino gyvenvietės mokyklos bendruomenei, kaip mažą dalelę, atvežtą iš Lietuvos.

Tiumenės regionas yra panašioje zonoje kaip Lietuva, gamta primena Labanoro girią, tik toliau prasideda taiga su pelkėmis, permainingais orais. Nors
Tiumenėje pasitiko liūtys, kartais virsdavusios škvalais, vėliau trūko vandens. Ir atsigerti, ir nusiprausti. Tačiau kelionės nuotaikos tai nesugadino. Ją
kėlė ir parduotuvėse pamatyti lietuviški produktai, ir kelionės metu sutikti atviri, mieli rusų žmonės, ir, be abejo, tautiečiai.

Ekspedicijos dalyviams įsiminė aplankyto regiono kaimų buitis ir kasdienybė. Išėjus pasivaikščioti, stebino laisvai besiganančios karvės, kurios žino, kada
išeiti ir kada bei kur pareiti. Arba šalia namo išravėtas bulvių laukas, ir po pat langais augančios dviejų metrų aukščio dilgėlės. Vietinių gyventojų,
kurie atsimintų ten gyvenusius lietuvius, jau nebėra, tačiau dabar gyvenantieji žino, jog daugelis savo artimųjų palaikus išsivežę. Tai, kad atvyksta
žmonės iš Europos, įveikę 3000 kilometrų, kad sutvarkytų tautiečių kapinaites, vietiniams darė didelį įspūdį.

Lietuviai Lietuvos nepamiršo

Per dvi savaites buvo aplankytos ir sutvarkytos Kulimeso, Jalutorovsko, Novyj Tap, Lesnoja, Lebediovkos, Verkamenkos gyvenviečių kapinės, kuriose palaidoti
čia gyvenę, badą, ligas, nepakeliamas darbo ir gyvenimo sąlygas kentę lietuviai tremtiniai. Ekspedicijos dalyviai gyveno mokyklose, vietinės valdžios
suteiktose patalpose. Po darbų lietuvaičiai grįždavo pavargę, alkani, purvini, uodų sukąsti, bet be galo laimingi. Visi įspūdžiai guldavo į dienoraščius,
kuriuos ekspedicijos dalyviai dabar talpina internete. „Misija Sibiras‘13“ dalyviai, vedini šūkio „Tikros istorijos dalelė, išsaugota ateičiai“, susitiko
su trimis iš tremties vietų negrįžusiais lietuviais.

Neringos manymu, lietuviai Lietuvos nepamiršo, bet jiems, kaip ir Lietuvos jaunimui, reikia paskatinimo. To įrodymas – nuotraukoje įamžinta pirmoji prie
Kulimeso kapinių sutikta lietuvė Danutė Černiauskaitė. Ji – tremtinių palikuonė, gimusi Tiumenėje. Nors lietuviškai nekalba, bet lietuvių kalbą dar
atsimena. Ją maloniai džiugino tai, kad lietuviai domisi istorija, atvyksta įamžinti savo protėvių tremties vietas. Įsimintinas susitikimas su Danute buvo
naudingas ir galbūt lemtingas abiem pusėms: jaunuoliai iš moters gavo senųjų Kulimeso kapinių nuotraukų, o patys lyg ir įsipareigojo atlikti „Paieškų
tarnybos“ funkciją – surasti pagal nuotraukas dvi Danutės drauges, gyvenančias Varėnoje ir Alytuje.

Prisimindami Kulimeso kapines, ekspedicijos dalyviai papasakojo, kad prieš 12 metų jose dar buvęs vienas kitas kryžius, tačiau dabar aptiko tik kelis žole
apaugusius žemės kauburėlius, duobes, bylojančias, kad čia buvusios tremtinių kapinės ir nemaža dalis čia palaidotų žmonių jau ilsisi gimtinės žemėje.
Nevalytas, neprižiūrimas, krūmais užžėlęs kapinių miškelis per kelias dienas virto šviesiu parkeliu, kurio priekyje ekspedicijos dalyviai pastatė iš
Lietuvos atsivežtą dailų kryžių – paminklą su įrašu, kad čia ilsisi lietuvių tremtiniai, ir aptvėrė jį tvorele.

Bačelino kaime ekspedicijos dalyvių laukė dar vienas susitikimas su tautiečių palikuone, tremtyje gimusia Liudmila. Susitiko neatsitiktinai. Išlydint
projekto dalyvius į misiją, Druskininkuose gyvenanti sibirietė Ona iš vakaro užsakė Šv. Mišias ir perdavė siutinį, kurį paprašė perduoti giminaitei
Liudmilai. „Tai buvo pirma sutikta tikra „rusiška siela“, – dalijosi prisiminimais šilčiausias emocijas apie Liudmilą parsivežusi Neringa. Anot jos,
Liudmila atvyko į susitikimą su vyru, labai domėjosi ekspedicija ir nutarė su jaunuoliais praleisti visą dieną. Moteris pasiėmė daug istorinių nuotraukų,
palydėjo iki Bačelino kaimo, kur gyveno jos tėvai.

Kaime, kurio kapines tvarkė lietuvaičiai, dar likę keletas lietuviškų namų. Nuotraukose matyti buvusio geležinkelio, sunykusios lentpjūvės liekanos. Laikas
ir juos nugramzdins užmarštin, nes Sibiro gamta, drėgmė labai greit viską pasiglemžia.

Pakeliui į Lebediovkos kapines ekspedicijos dalyviai sustojo Jalutorovske, kur jų laukė maloni staigmena – susitikimas su lietuve tremtine Birute
Kamarauskiene. Birutė visą tremties laikotarpį praleido Lebediovkoje, 35 metus dirbo Tiumenės srities psichiatrinėje ligoninėje, o dabar gyvena pas dukrą.
Dalyvius labiausiai nustebino tai, kad Birutė pasisveikino lietuviškai, gražia dzūkiška tarme. Druskininkietė Neringa savo žemietei įteikė močiutės įduotą
gintarinę apyrankę, kurią išlydėdama anūkę ši sakiusi padovanoti sutiktam žmogui, kuris bus arčiausiai širdies. „Nepaprastas jausmas nuvažiuoti kelis
tūkstančius kilometrų ir išgirsti dzūkišką šnektą. Kai sutikau Birutę, neabejojau, kad tai bus tas žmogus, kuris paveldės močiutės apyrankę. Sunku buvo
sulaikyti jaudulį, teko ir ašarą nubraukti“, – pasakojo ji.

Atsidūrus svetur, labai malonu išgirsti apie savo tautiečius gerus žodžius, gražius prisiminimus. Sibire gyvenusių lietuvių pėdsakai palikę vietinių
širdyse ir mintyse tik teigiamus atsiminimus. Ekspedicijos dalyviams įsiminė epizodas, kai tvarkydami Novyj Tap, kaimo prie Tapo upės, kapines, sutiko
vietinį gyventoją Vladimirą Aleksandrovičių, karo metais kalėjusį vokiečių lageryje Alytuje. Sugrįžęs į tėvynę didelę gyvenimo dalį gyveno su lietuviais
tremtiniais. Jis parodė jaunuoliams dar išlikusią lietuvių statytą mokyklą ir sporto salę, palydėjo iki kapinaičių, kur matėsi vos keli lietuvių tremtinių
kapeliai ir keletas kryžių, kuriuos, kaip nusprendė pagal darbo stilių ekspedicijos dalyviai, nukalęs lietuvis kalvis. Apie Novyj Tap gyvenvietėje
gyvenusius lietuvius, kaip ir daugelis sibiriečių, baltarusis Vladimiras atsiliepė labai šiltai, prisiminė net keletą lietuvių pavardžių. „Jis pasakojo,
kad lietuviai į darbą eidavo ir grįždavo su daina, kad merginos buvusios labai gražios, o norėdami atkreipti jų dėmesį, vietiniai turėdavo išmokti bent
keletą žodžių lietuviškai ir kartu padainuoti“, – prisiminė ekspedicijos dalyviai.

Ieškant apie 12 km nuo Lebediovkos nutolusių Verch Kamenka kapinių ekspedicijos dalyvius pribloškė vaizdas: vos per keletą metrų nuo šalimais kasamo smėlio
karjero matėsi gal 80 iškilusių kapų kauburėlių, sunykę kryžiai. Po dviejų dienų titaniško darbo kapinių teritorija buvo aptverta apie 160 m medine
tvorele, pastatytas kryžius. „Tai pats įspūdingiausias ir jautriausias momentas, lydimas nepaprastų jausmų“, – pabaigtuvių įspūdžiais dalijosi svečiai. Jie
teigė, kad tvarkyti tremtinių kapus buvo sunku, tačiau sulaukė vietinių pagalbos – šie paskolino traktorių ir benzininį pjūklą. Džiaugėsi laiku suspėję:
jeigu nebūtų atvykę, gal tos kapinės būtų sulygintos su žeme, kasant karjerą, o per vamzdžio galą, kur išbyra nuo smėlio atskirtos šiukšlės, būtų byrėję
lietuvių kauleliai…

Sutvarkę kapinaites ekspedicijos dalyviai sužinojo, kad Lebediovkoje gyvena dar vienas lietuvis. Aplankę jį buvo nustebinti – tai pasirodė besąs Juozas
Malyševas, Birutės Kamarauskienės brolis, kuris taip pat dar pamena lietuvių kalbą.

Prisiminimais dalijosi ir tremtiniai prieniečiai

Baigiantis ekspedicijai jaunuoliai aplankė ekspedicijos vadovo Gintauto Aleknos mamos tremties vietą – Isetskoje kaimą.

Nuo „Misija Sibiras“ projekto pradžios lietuvių tremties ir kalinimo vietose Sibire jau apsilankė vienuolika jaunimo ekspedicijų, jos sutvarkė apie 90
lietuviškų kapinių, susitiko su ten gyvenančiais lietuviais. Dvyliktosios ekspedicijos nariai, atlikę didelį darbą, kupini įspūdžių, sugrįžo į Lietuvą
rugpjūčio 1 dieną. Iš dienoraščių, metraščio ir filmuotos medžiagos, kurią papildė susitikimo Prienuose fragmentai su ypač vertingais kadrais, bus sukurtas
dokumentinis filmas.

Šie vertingi kadrai – tai prieniškės, su tėvais išvežtos į Tiumenės regioną, baigusios Tiumenės pedagoginį institutą, mokytojos Veronikos Beliūnienės
prisiminimai. Negalėdama nuslėpti susijaudinimo, mokytoja susirinkusiesiems, o vėliau ir operatoriui Donatui pasakojo, kaip 11 metų buvo išvežta su tėvais
į Tiumenės sritį, Bačelino kaimą. Jos mama 1949 m. palaidota Kulimeso kapinėse, palaikus parsivežė į Lietuvą 1990 m. Mokytoja dėkojo jauniems žmonėms, kad
jie dirba tokį kilnų darbą. V. Beliūnienės pasakojimas bus įtrauktas į dokumentinį filmą, kuris Lietuvos televizijos ekranuose pasirodys žiemą.

„Edukacine prasme jūs nešate šviesų pavyzdį jaunimui“, – ekspedicijos dalyviams dėkojo VšĮ „Meninė drožyba“ direktorius A. Sakalauskas ir direktoriaus
pavaduotoja Z. Kuzminskienė. Oficialaus susitikimo pabaigoje visi atsistojo ir tylos minute pagerbė žuvusiuosius bei nukentėjusiuosius nuo juodžiausių XX
amžiaus represijų.

Vėliau šiltas bendravimas prie arbatos puodelio užsitęsė iki vėlaus vakaro. Jauniesiems misijos dalyviams ir istorijos liudininkams bei drožėjams buvo apie
ką pasikalbėti, prisiminti.

Autorės nuotraukos

Ekspedicijos dalyviai su „Meninės drožybos“ vadovais 1

Į susitikimą su jaunaisiais „Misijos Sibiras‘13“ dalyviais atvyko ir buvę tremtiniai, ir tautos istorijai neabejingi prieniečiai 2

Pasitarimo akimirka: buvusios tremtinės mokytojos Veronikos Beliūnienės pasakojimą netrukus filmuos operatorius Donatas Žvirblys 3